Nors įtraukusis ugdymas ir mokinių įsitraukimas iš pirmo žvilgsnio yra panašios sąvokos, jų turinys skiriasi. Kalbant apie įtraukųjį ugdymą galvoje turimas kokybiško ugdymo kiekvienam mokiniui užtikrinimas. Tuo tarpu įsitraukimas į mokymąsi – tai mokinių susidomėjimas ir aktyvus dalyvavimas mokymosi ir kitose su edukacija susijusiose veiklose.

ĮTRAUKUSIS UGDYMAS – visų mokinių poreikių įvairovės pripažinimo ir reagavimo procesas, didinant dalyvavimą mokymosi procese, kultūrose, bendruomenėse ir mažinant atskirtį nuo švietimo.

ĮSITRAUKIMAS Į MOKYMĄSI – tai mokinių susidomėjimas, dėmesio sutelkimas, interesas, pastangos, kurias jie skiria mokymuisi ir kitoms su edukacija susijusioms veikloms.

Nepaisant įtraukiojo ugdymo ir įsitraukimo į mokymąsi sampratų skirtumų, jas sieja bendra paskirtis – sukurti kiekvienam mokiniui sąlygas tapti aktyviu, agentišku, individualias ugdymosi galimybes ir poreikius įgyvendinti galinčiu mokiniu.

Klasėje mokosi skirtingų gabumų, asmeninių savybių, interesų mokiniai. Teigiama, kad vienas iš šešių mokinių turi specialiųjų ar specialiųjų ugdymosi poreikių (OECD, 2000).

Specialiųjų poreikių mokiniai

yra tie, kurie dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų negali visavertiškai dalyvauti ugdymo procese ir visuomeniniame gyvenime.

Specialiųjų ugdymosi poreikių mokiniai

yra tie, kurie dėl išskirtinių gabumų, nepalankių aplinkos veiksnių poveikio, įgytų ar įgimtų sutrikimų susiduria su specialaus ugdymo(si) būtinybe.

Skirtybės ir įvairovės pripažinimas, kiekvieno mokinio lygiavertiškumo užtikrinimas – esminė ĮTRAUKIOJO UGDYMO sąlyga (Švietimo naujienos, 2020). Įvairovė pripažįstama kaip teigiamybė, pabrėžiamas kiekvieno asmens vertingumas, sudaromos sąlygos tenkinti individualius ugdymo(si) poreikius, pasinaudoti savo potencinėmis galiomis (Galkienė, 2006). Skirtybės toleruojamos ir vertinamos kaip galimi ištekliai, o ne kaip problemos.

Kita vertus, šiuolaikinis įtraukusis požiūris į ugdymą apima platų „kitoniškumo“ spektrą, o įtraukusis ugdymas orientuotas į kur kas platesnį nei tik negalią turinčių asmenų ugdymą. Kitoks, savitas, unikalus yra kiekvienas visuomenės narys. Todėl organizuojant ugdymo procesą svarbu atsižvelgti į visų mokinių gabumus, pajėgumą, domėjimąsi, mokymosi stilių, ekonominius ir sociokultūrinius ypatumus ar tautinį tapatumą (Girdzijauskienė, Sakadolskienė, 2018).

Specialiųjų ugdymosi poreikių vaikų mokymas paprastai reikalauja papildomų finansinių išteklių (pvz., inventoriui ar specialiai įrangai įsigyti) ar žmogiškųjų išteklių (pvz., turėti mokytojo padėjėją). Kaip technologijos gali prisidėti prie šių iššūkių įveikos ir padėti visiems mokiniams tapti lygiaverčiais ugdymo(si) proceso dalyviais? Štai keletas argumentų, ką gali technologijos:

Šie pavyzdžiai rodo, kad technologijos padeda ne tik spręsti mokymosi problemas, bet ir sudaro prielaidas specialiųjų poreikių turintiems mokiniams dalyvauti tradicinėse klasės veiklose. Taigi technologijos didina ugdymo(si) prieinamumą socialinę atskirtį patiriantiems ar dėl socioekonominių priežasčių visavertiškai ugdymo(si) procese negalintiems dalyvauti mokiniams.

MOKINIŲ ĮSITRAUKIMAS Į MOKYMĄSI – būtina prasmingo mokymosi ir kokybiško ugdymo sąlyga. Kaip mokytojai supranta, jog mokiniai yra aktyvūs, mokymuisi skiria energijos ir pastangų? Tai parodo mokinių dėmesys, smalsumas, susidomėjimas, optimizmas ir emocijos, kurias mokiniai patiria mokydamiesi (The glosary of education reforms, 2016). Įsitraukimas į mokymąsi gali būti keleto tipų: pažintinis, elgesio, emocinis (Fredricks, Blumenfeld, Paris, 2004).

Vienos veiklos klasėje yra labiau, kitos mažiau įtraukiančios. Vienos labiau paskatina emocinį, kitos – elgesio ar pažintinį įsitraukimą. Organizuodamas ugdymo procesą, mokytojas turėtų siekti visų tipų įsitraukimo dermės, atsižvelgdamas į dalyko specifiką, užduočių pobūdį, klasės ir / ar mokyklos kontekstą, konkrečią ugdymo(si) situaciją.

Kuo specifiškas mokinių įsitraukimas į mokymąsi naudojant technologijas? Pastaraisiais metais, kai daugeliui mokinių tapo prieinami internetas ir mobilieji įrenginiai, skaitmeninių priemonių naudojimas tapo reikšminga mokymosi dalimi. Šią tendenciją sustiprino COVID-19 situacija, kai visų amžiaus grupių mokiniai buvo priversti mokytis nuotoliniu būdu.

Įvertinus technologijų teikiamus privalumus, kartu turime svarstyti ir kylančius įsitraukimo iššūkius: prasmingo, ilgalaikio ir nuoseklaus mokymosi, visų mokinių lygiaverčio dalyvavimo, emocinio įsitraukimo. Veiklų sužaidybinimas (renkami taškai, sudaromi lyderių sąrašai, teikiami apdovanojimai) taip pat gali paskatinti įsitraukimą, tačiau po kelių panašaus pobūdžio užduočių patiriamas susidomėjimo sumažėjimas ar net nuobodulys, o įstrigus sudėtingesnėje užduotyje ir negavus pagalbos, prarandama motyvacija. Technologijos taip pat gali paskatinti izoliaciją, atsiribojimą, vienišumo išgyvenimą. Tiek mokinių įsitraukimo, tiek ir įtraukiojo ugdymo iššūkių akivaizdoje reikšmingas tampa ugdytojo vaidmuo.

Nėra sunku „linksminti“ mokinius dėlionėmis, žaidimais, komiksais ir kitomis „ugdymo gudrybėmis“. Ši patirtis yra įtraukianti, tačiau taip dalyvaudami mokiniai ne visada mokosi prasmingų dalykų.

Technologijos negali pakeisti mokytojo, gali tik jam padėti užtikrinti visų mokinių kokybišką ugdymą ir pažintinį, elgesio bei emocinį įsiraukimą.

Pasitelkęs technologijas mokytojas gali:

• stebėti, kiek mokinys praleido laiko, spręsdamas užduotis realiu laiku, arba analizuoti per ilgesnį laiko tarpą gautą informaciją apie mokymąsi;
• vertinti mokinių gebėjimus ir žinias arba kviesti mokinius pačius įsivertinti daromą pažangą;
• rinkti informaciją apie skirtingais mokymosi etapais patiriamas emocijas, taip pat apie samprotavimų gylį, kritinį ir kūrybinį mąstymą;
• rinkti ir analizuoti informaciją apie tai, kaip mokiniai mokosi, kokią ir kokiose srityse daro pažangą, su kokiais sunkumais susiduria.

Dirbtinio intelekto komponentas gali pateikti būdus, kaip įveikti mokymosi sunkumus, paskatinti įsitraukimą, parinkti mokinių gebėjimus ir interesus atitinkančias užduotis. Technologijos palengvina mokytojo darbą, tačiau kartu įpareigoja išmaniai jomis naudotis.

Apie įtraukųjį ugdymą ir mokinių įsitraukimą: https://youtu.be/J1mfA55J8Co

Literatūra

1. Galkienė, E. (2006). Mokinių, turinčių specialiųjų poreikių, iššūkiai integruoto ugdymo paradigmai Lietuvoje. https://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2006~1367165572245/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content
2. Galkienė, E. (2013). Specialiojo ugdymo kaita: nuo atskirties pripažinimo link. http://talpykla.elaba.lt/elaba-fedora/objects/elaba:4346656/datastreams/MAIN/content
3. Girdzijauskienė, R., Sakadolskienė, E. (2018). Būsimųjų muzikos mokytojų rengimas įtraukiajam ugdymui. Pedagogika, 131(3). https://www.semanticscholar.org/paper/B%C5%ABsim%C5%B3j%C5%B3-muzikos-mokytoj%C5%B3-rengimas-%C4%AFtraukiajam-Girdzijauskien%C4%97-Sakadolskien%C4%97/2a7995d96f18d50ab4df4d9e6541b61931eabe48
4. OECD Digital Education Outlook. https://www.oecd-ilibrary.org/education/oecd-digital-education-outlook-2021_589b283f-en
5. Pečiulienė, L. (2020). Mokymas ir mokymasis įtraukioje mokykloje. Švietimo naujienos. https://www.svietimonaujienos.lt/mokymas-ir-mokymasis-itraukioje-mokykloje-viskas-imanoma-kai-dirbama-drauge/
6. The glosary of education reforms (2016). https://www.edglossary.org/student-engagement/
7. Fredricks, J. A., Blumenfeld, P. C., Paris, A. H. (2004). School Engagement: Potential of the Concept, State of the Evidence. Review of Educational Research, 74(1), p. 59–109.
8. Interview with the UNESCO-IBE Director (ND). http://www.ibe.unesco.org/fileadmin/user_upload/Policy_Dialogue/48th_ICE/Press_Kit/Interview_Clementina_Eng13Nov.pdf

Rūta Girdzijauskienė

2021-12-31